Lietuvė Rūta Vanagaitė (g. 1955) visuomet buvo itin veikli – tiek politiškai, tiek visuomeniškai. Ji aktyvi teatrologė, viešųjų ryšių specialistė, įvairių televizijos laidų prodiuserė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė. 1993-aisiais net buvo įvertinta kaip Lietuvos metų moteris.
Niekuomet nemačiusi savęs rašytojos vietoje, šiandien R. Vanagaitė yra išleidusi jau dvi knygas. Pirmoji Lietuvoje tokio pobūdžio knyga „Pareigos metas“ (2014 m.) tapo tikru pagalbininku ir atjaučiančiu draugu tiems, kuriuos netikėtai užgriuvo ar kurių netrukus laukia atsakomybė pasirūpinti senyvo amžiaus artimaisiais.
Antrojoje 2015 metais pasirodžiusioje ir didelio susidomėjimo sulaukusioje knygoje „Ne bobų vasara“, autorė kalba apie laisvę būti savimi, o šiuo atveju – būtent moterimi. Tokia, kokia tuo metu norisi. Įsiklausant į dvasios poreikius, mėgaujantis akimirka. Pasakojama apie malonumą gyventi nepriklausomai, niekam nepataikaujant ir nešvaistant savo energijos beprasmiškiems dalykams. Apie drąsą, kurios ta laisvė suteikia, pagaliau mėgautis savo būtimi.
Rūtai Vanagaitei atrodė kvaila rašyti lengvus, paviršutiniškus patarimus, tad vadovaudamasi Karlo Gustavo Jungo posakiu, kad „tik sužeistas daktaras gali gydyti“, ji skaitytojams pažeria pavyzdžių iš savo asmeninio gyvenimo. Ji aprašo tai, ką pačiai teko atrasti bei suprasti, susidūrus su nustatytomis visuomenės normomis, spraudžiančiomis individus į stereotipinius rėmus. Dabar moteris niekieno neatsiprašinėdama pati renkasi, kaip save išreikšti. Ji negailestingai laužo taisykles, kokia turi būti ar kaip turi elgtis, ko norėti, apie ką ir kaip kalbėti, vienaip ar kitaip atrodyti tam tikro amžiaus ar statuso moteris.
Autorė nelaiko savęs tobulumo pavyzdžiu, tačiau viliasi, kad tai, ką ji sudėjo knygon, kažkam taps savu įkvėpimo šaltiniu.